fideris.ltsitemap

Tarptautinės varžybos „Draugystės taurė 2013“

Tikrai verta pasidžiaugti, jog dugninė meškerė labai greitai populiarėja tarp Lietuvos žvejų. Jau buvo suorganizuoti trys Lietuvos čempionatai, nemažai kitokių varžybų, tad šis žūklės būdas sparčiai skinasi sau kelią. Jeigu anksčiau žvejai ant meškerykočio viršūnės užkabindavo skambutį ir meškerę „pakrikštydavo“ dugnine, tai šiais laikais toks gaudymo būdas jau nebėra madingas.Džiugu stebėti, kaip žvejai domisi feeder tipo meškerėmis ir naujovėmis.

O savo pasakojimą norėčiau pradėti  nuo to, kad vieną dieną Fideris.lt puslapyje pasirodė tema „Kubok družby 2013“. Kaimynai baltarusiai pakvietė lietuvius sudalyvauti feeder tipo dugninės meškerės varžybose. Taigi kilo slapta mintis pasivaržyti rimtose tarptautinėse varžybose, tik klausimas - su kuo ir kaip? Tačiau bėda buvo išspręsta gan greitai – suvienijome jėgas iš dviejų skirtingų klubų (Tadas, Vitalijus, Andrius – iš kibkit.lt, Mantas ir Renaldas – iš zvejotribuna.net) ir jau esame pasiruošę kovoti. Pasivadinom LT UNITED, komandos treneris – Valentinas, kapitonas- Mantas iš zvejotribuna.net

Komanda sukomplektuota, belieka ruoštis iš peties. Tai turbūt pirmasis Lietuvos dugninės meškerės profesionalų bandymas dalyvauti tarptautinėse varžybose. Pasiruošimo klausimais daug padėjo klubo Fideris.lt vyrai, ypač Dmitrijus Babenko. Pasiruošimo daug, asmeniškai turėjau pasidaryt pasą, o kaip tyčia tuo momentu Lietuvoje buvo masinis pasų keitimas, tad teko eilėse kaip prie duonos pastovėt, tačiau raudona knygutė galų gale mano rankose ir tai nuteikė pozityviai. Toliau vyksta pasiruošimas - jaukų pirkimas. Planavome gaudyti Sensas bei Van Den Eynde jaukais, tačiau sunku suprasti šių jaukų tiekėjus. Dar ne sezono pabaiga, tačiau einamiausių Sensas jaukų Lietuvoje su žiburiu nerasi. Nors jų tiekėjai garantavo, kad reikiamai dienai jų gausime, tačiau atėjus sutartai datai jų nebebuvo, todėl buvo pasirinkti tik kai kurie priedai, o pagrindą sudarė Van Den Eynde jaukai. Taip pat užsisakėme gyvus priedus iš Baltarusijos tiekėjo, kadangi per Lietuvos valstybės sieną nerekomenduojama vežti gyvus masalus. Viskas suruošta - beliko sulaukti vizų. Likus savaitei iki išvykos, gauname žinių, jog iškilo problemų. Laimei, jos greitai išsisprendžia, nuotaikos sugadinti nespėja, tad Baltarusija mus tikrai pamatys.

Ateina lauktosios dienos išvakarės, t. y. rugsėjo 18 d. Vilniuje susitinkame su kita komanda iš Lietuvos – Rimas, Dmitrijus, Marius, Paulius, Vidmantas, Rimantas ir Valdas sudaro Fideris-Drennan komandą. Susitinkame sutartoje vietoje ir šešių automobilių kolona pajuda link Baltarusijos. Sieną nusprendėme kirsti per Lavoriškių užkardą. Eilių nėra, Dmitrijus praveda instruktažą, laukiame žalios šviesos ir...

Pravažiavus Lietuvos užkardą, stojame prie Baltarusijos užkardos, o čia jau prasideda nuotykiai. Dmitrijus paprašė pasieniečio, kad visus 6 automobilius praleistų vienu metu. Kolona juda, o mūsų ekipažas, kuris važiavo paskutinis, sustabdomas ir pradeda leisti sunkvežimius. Taip stovime jau bene 20 minučių ir vis laukiame. Jau kyla įtarimų, kad pasienietis specialiai dėl kažkokių tik sau žinomų sumetimų mūsų vienintelių nepraleido. Praėjus pusvalandžiui, skambutis iš Dmitrijaus su klausimu - kur jūs? O mes stovime... Neužilgo visgi užkardą kertame, pasivejame laukiantį kolektyvą ir riedame toliau link...sekančios užkardos. Einame tvarkytis dokumentus, priėjus prie vieno iš -niolikos langelių, teko atsakyti į kelis klausimus, iš kurių vienas nuskambėjo taip: ar vežate spiritinių gėrimų? Nežinia, kodėl, tačiau pasakėme, kad kam juos vežtis, jeigu pas jus vietoje pigiau. Nors keletą butelių „gaivaus“ gėrimo visgi buvome įsigiję tarp Lietuvos ir Baltarusijos sienų esančioje „duty-free“ parduotuvėje. Toliau vyksta dokumentų pildymas, perspėjimas, kad jeigu laiku nekirsime sienos - automobilius konfiskuos. Skamba juokingai, tačiau tai yra tiesa, su Lukašenka juokai menki. Stoviu prie langelio, jau matau, kaip dės paskutinį antspaudą, kai staiga į kioskelį kažkas užeina, užsidaro langelis, vyksta trumpa diskusija, atsidaro langelis ir atiduodama ne dokumentai, o liepiama iškrauti automobilį, kad liktų tuščias. O va čia tai jau nebejuokinga - joje pilna pašarų, meškerių, o kur dar alkoholiniai gėrimai, kurių teigėme, jog neturime... Staigiai juos kišu kuo giliau į kuprinę, kai kuriuos daiktus iškraunu, prieina moteriškaitė, paprašo kaip tik ją atidaryt, o ten visu gražumu šviečia tas, ko neva neturime... Paprašė atversti sėdynes, o ten - pašarų kalnas. Paklausė - ar daugiau kaip 35 kg? Beliko atsakyti, kad taip. Atvertus kitą sėdynę randama dar tiek pat, po šio „atradimo“ nuskambėjo žodžiai, kad tuoj skaičiuosim. Skaičiuos ką? Kokią baudą uždėti ar kiek metų į belangę pasodins? Gerai, kad kolektyvas buvo šalia, visapusiškai palaikė, o kas vyko toliau - nelabai ir susigaudžiau, bet staiga pasigirsta liepimas susikrauti daiktus ir palinkėjimas - gero kelio. Ufffffff... Taigi po trumpo šoko pravažiuojame paskutinį užtvarą ir mes jau Baltarusijoje.

Dar prieš kelionę labai norėjosi pamatyti tikrąją, senąją Baltarusiją - su mėlynom tvorom ir mėlynais namais. Pirmuosius „mėlynuosius“ pamatome tik pravažiavus kokius 40 kilometrų. Panašu į tai, jog išleistas valstybinis įsakymas mėlyną spalvą pakeisti į raudoną...  Pirmieji 30 kilometrų buvo žiaurūs: kelias siauras, duobėtas, tačiau toliau reikalai pasitaiso ir kelias gan normalus. Stojame pirmoje normalesnėje degalinėje LUKOIL – nesinori rizikuoti degalų kokybe ir kurą piltis kokioje nors baltarusiškoje „no name“ degalinėje. Pilantis kurą iškart padvelkia sovietmečiu - pinigus reikia susimokėt iš anksto. O čia dar viena staigmena - kolonėlė turi tik vieną siurblį, todėl kol neprisipila viena kolonėlės pusė, tol negali piltis kita. Pasipildę atsargas judame toliau, privažiuojame pirmą nemažą miestą Molodečno, kuriame šviesoforų tiek užtektinai, kad visi 6 automobiliai nespėtų vienu kartu per žalią šviesą pervažiuoti. To pasekoje ne vieną šviesoforą kirtome vos ne per raudoną šviesą, kad neužlaikyti kolektyvo. Molodečne  patiko tai, kad pėstieji, einantys per nereguliuojamą perėją, nešoka strimgalviais lėkti per perėją, kaip pas mus įprasta, o eina įsitikinę savo saugumu. Nemažą įspūdį paliko šviesoforai, kurie rodė laiką, kiek liko iki raudonos arba žalios šviesos. Miestas švarus, nesimatė nei šiukšlelės. Kelionėje daugiau įspūdžių nebuvo, bet nelabai suprantu: arba pas juos automobiliams neprivaloma technikinė apžiūra, arba ji atliekama labai retai, nes tokių laužų kelyje matėme... Vienas iš pvz. - stovi pakelėje VW Passat: be bamperių, nėra priekinio žibinto, automobilis apšiuręs visas, o tokių ir panašių atvejų ne vienas buvo, jau nekalbėsiu apie vairavimo kultūrą.

Galop pasiekiame savo tikslą Zaslavlio mieste. Paliekame kitą komandą, kadangi jie gyveno 15 km atstumu nuo mūsų, ir judame į savo viešbutį. Mus užregistruoja maloni administratorė, tačiau iškart pateikia staigmeną - dušų kambariuose nebus, kadangi remontuoja šiltą vandenį, tad reikės eiti maudytis į pirtį, kur yra dušas. Na, nieko nepadarysi, kita iškart užklupusi staigmena - vietoje sutartų 15 dolerių už nakvynę sumokame 17. Smulkmena, bet staigmenos jau pradeda pabosti. Įsikuriame kambariuose, iš kurių net viename šaldytuvas yra. Paguoda nors ta, kad kambariai tvarkingi ir tvarkomi kiekvieną dieną. Susidėję daiktus ir įsikūrę leidžiamės į kavinę pavalgyti ir atsigaivinti. Užėjus į kavinę vaizdas - kaip tarybinės valgyklos: staliukai ir savitarna. Žiūrime meniu - yra keptas karbonadas su sūriu. Mūsų liūdesiui - jų jau nebelikę, sekantis patiekalas - pasirinktinai makaronai arba grikių košė su kotletu arba kepta vištiena su ananasu. Renkamės kas kam skaniau. Pasiimu kotletus ir grikių košę. Skonis koks? Kotletas kaip kotletas, bet vadinama griečka - tai kažkokios kruopos su vandeniu. Sočiai pavakarieniavę, einame į numerius ir ruošiamės rytdienos treniruotei.

Išaušta ketvirtadienis, rugsėjo 19 diena. Leidžiamės pusryčių, kavinė jau dirba, meniu belikę makaronai ir prie jų dvi dešrelės per pirštą ilgio, varškė ir, žinoma, kiaušinienė. Užkandę judame link Grebnoi kanalo. Privažiuojame prie vartų, ten paaiškina, kad reikia važiuoti pro kitus vartus, užsiregistruoti ir tada įleis. Sukamės ir judame link kitų vartų, o čia laukia eilinė staigmena -  kelininkai „lipdo“ „gulintį policininką“. Prieš varžybas arba po varžybų turbūt negalėjo... Ką gi, laukiame – jau pradedame priprasti prie staigmenų ir laukimo būsenos. Galų gale sargas įleidžia, keli posūkiai ir mes jau varžybų vietoje. Susirandame savo sektorius, kurių numerius burtai lėmė praeitos dienos vakare. Statomės platformas, maišomės jaukus ir pradedame treniruotes. Visi gaudome  skirtingais jaukais, kad kuo greičiau atsirinkti, ką labiausiai mėgsta šio telkinio žuvys. Po treniruočių judame į laikinus namus pasistiprinti, padaryti išvadas ir aptarti rytojaus strategijos. Pakeliui sugalvojame užsukti į parduotuvę nusipirkt užkąsti. Užėję pamatome tarybinį vaizdą: galima rasti tik konservų ir... daugybę rūšių alkoholinių gėrimų. Tas pats ir antroje parduotuvėje. Toks vaizdas, kad baltarusiai tik degtine ir konservais gyvena...  Grįžtame į viešbutį, sugalvojame nueiti į dušą, o ten eilė, kol galų gale sulaukiu savo eilės – vėl staigmena, nes karštas vanduo baigėsi. Einame vakarienės, ten belikę tik makaronai ir vištiena, kurios skonis kaip  pjuvenų: sausa, be druskos. Tiesa, druskos ant stalo yra, o vat pipirai tai tik iš po baro „pablatom“. Taigi nei sotūs nei alkani einame į savo kambarius aptarti tolimesnių planų ir aptarti taktiką rytdienos treniruotei. Kita Lietuvos komanda kartu su kitais turnyro dalyviais renkasi į banketą, mes nusprendžiame šį reikalą palikti ramybėje.

Penktadienis, rugsėjo 20 diena, antroji treniruočių diena. Keliamės, būtų labai gerai į dušą nueiti, bet klausimas - ar yra karšto vandens? Atsuku maišytuvą numeryje ir – o stebukle! - šiltas bėga! Staigiai nusikepurnėju į numerio dušą, išsimaudau ir kitiems sakau, kad šiltas vanduo bėga. Tie – irgi į dušą, o karšto vandens tai jau kažkodėl nebėr... Leidžiamės pavalgyti, o ten ir vėl makaronai, tačiau vietoje dešrelių atpjautas šlapdešrės gabalas kokių dviejų cm pločio. Kaip sakant, ačiū nors ir už tokius pusryčius. Jeigu kalbant apie orus – šiandieninis oras visai kitoks nei vakar. Pakilo vėjas, tačiau nelyja ir tikimės, kad ir vėl kaip vakar „ištrauksime“ treniruotę be lietaus. Neužilgo sukame link kanalo, registruojamės ir judame link savo sektorių. Vakar dienos treniruotėje geriausią rezultatą parodžiusiam Mantui paliekame tuos pačius jaukus, o mes maišomės kitokią receptūrą. Komandos šį kartą susirinko visos, nes treniruotė privaloma visiems, bet kažkaip ramūs visi – matyt, vakarykščio banketo pasekmės. Praeinant pro vieną ar kitą komandą išgirstame Lietuvoje tarp fiderininkų paplitusį posakį: svarbiausia – nebijoti. Šis posakis paplitęs tarp Lietuvoje dalyvaujančiųjų dugninės meškerės varžybose. Suprantame, jog vakar vykusio banketo metu kažkas iš Fideris.lt komandos perdavė daugeliui dalyvių šį posakį. Sėdame ir mes treniruotis, laikas pralekia bematant. Šiandien ir vėl geriausią rezultatą pasiekė Mantas. Padarome trumpą apžvalgą, ką užfiksavo treneris, ir darome išvadą, kad A ir E zonos yra prasčiausios. Nors iš pažiūros kanalas atrodo vienodas, tačiau treniruočių rezultatai rodo, jog yra labai didelis skirtumas tarp zonų žuvingumo. Netgi pasaulio čempionų ukrainiečių komanda E zonoje per treniruotę buvo su nuliais, A zonoje „valdo“ maži ešeriukai.

Po treniruotės judame link viešbučio, kuriame gyvena visi, nes reikės traukti burtus varžyboms. Mūsų komandos kapitonas su treneriu eina traukt burtus, mes su kolegomis iš Fideris.lt persimetame keliais žodžiais apie praėjusias treniruotes. Vyksta burtai, pasirodo, bus traukiamos zonos iškart abiems varžybų dienoms, taigi laukiame savos eilės. Ateina mano eilė ir, žinoma, ištraukia man zoną E. Toliau traukia Fideris.lt, o šito momento nepamiršiu ilgai. Vidmantas meta fiderininkų repliką „svarbiausia – nebijoti“, ateina eilė jam, o rankose – nelaimingoji zona A. Tuo momentu reikėjo pamatyti Vidmanto veidą... Po to sekė replika “Jau bijau“. Ateina mūsų burtų traukėjas Mantas, aš jam sakau - ačiū už blogąją E zoną. O jis taria – nepergyvenk, sekmadieniui aš tau ištrauksiu dar „geresnę“ A zoną. Na ir ką jūs sau manot - taip ir padaro. Žinoma, kažkiek nuliūstu, kad neteks pažvejoti normalesnėje zonoje, tačiau nieko nepadarysi: burtai yra burtai. Pasistengsiu padaryti viską, kad „patempti“ komandą. Taigi burtai ištraukti, lekiame kuo greičiau pavalgyti ir ruoštis rytoj prasidėsiančioms varžyboms. Kaip tyčia stringame ties traukinių pervaža – kol prarieda 3 traukiniai, stovime net 40 minučių. Po to dar viena pervaža, tik šįkart pakako jau 10 minučių. Viešbutyje eilinė staigmena - negauname vakarienės, nes kavinė užsakyta, banketas... Randame kitą kavinę, kur už skanią vakarienę atmatuojame ne ką mažiau nei kokioje Palangoje vasaros metu, ir galų gale pasiekiame laikinus namus. Aptariame strategijas, susimaišome pašarus, truputį pasisėdime ir einame gulti. Rytoj laukia sunki diena, lauke lija kaip iš kibiro, bet tikimės, jog rytoj orai pasitaisys.

Šeštadienis, rugsėjo 21. Keliamės anksti, komandos kapitonas važiuoja traukti burtus, reikia išsitraukti vietas zonose. Prieš išvažiuojant reikia pasistiprinti, todėl einame į valgyklą. Nors valgykla atsidaro 8.30 val., o mes ateiname apie 9.00 val., tačiau nusileidus pabučiuojame į rankeną – nedirba... Beldžiamės, duris atidaro nepatenkintas veidas. Meniu - ir vėl... makaronai ir šlapdešrė. Tiesa, apie orą – šiek tiek pasitaisė, bent jau nelijo, tačiau ir saulutė nešvietė. Neužilgo mes jau prie tvenkinio, laukiame masalų ir mūsų kapitono su žiniomis, kieno kuris sektorius. Pats gaunu ne itin maloniai atrodantį E17 – vėlgi burtai nesišypso, tačiau komanda palaiko: bus kaip bus. Pasidaliname masalais, sumušame visa komanda rankomis ir skirstomės į savo sektorius. Deduosi savo rakandus prie sektoriaus ribos ir pastebiu, kad Dmitrijus gaudys 19-ame sektoriuje - vis linksmiau, kai žemietis šalia. Likęs laikas iki varžybų pralekia bematant, kūne dilgčioja virpuliukai – kaip seksis?

Neužilgo startas, pasirenku artimąją zoną, paskanavęs dugną randu akmenukų, ten ir gaudau. Kibimo ilgai laukti nereikia – pirmasis ešeriukas jau ardosi ant kabliuko, kolegos iš kairės ir dešinės kolkas tyli. Pabandau tolimąją distanciją, tačiau penki metimai - penki prarasti pavadėliai į kliuvinius, šeštasis metimas aplamai nuskrenda su visu šoklyderiu, taigi tolimąją distanciją palieku ramybėje, grįžtu į artimąją ir pas mane vėl veiksmas yra: ešeriukai liūdėti neduoda. Kaimynas ukrainietis iš kairės taipogi „atsidaro“, pradeda žuvį rinkti, vieną-kitą pagauna ir dešinėje esantis taipogi ukrainietis, tačiau iš kitos komandos nei „kairysis“. Dmitrijus irgi nemiega, traukia vieną-kitą. Stebiu situaciją, nuo „dešiniojo“ gaunu į skudurus, tačiau kairįjį bei Dmitrijų kolkas lenkiu. Paskui ešeriukus pasirodo viena kita kuojūkštė, čia padarau pirmą klaidą - į tašką užmetu dvi pilnas šėryklas pinkų (vėliau paaiškėjo, kad ne tik man jos žuvį iš taško išbaidė). Likus pusvalandžiui kolega iš kairės ištraukia karšiuką didesnį – viskas, jo jau nebeaplenksiu, jeigu ir toliau kibs tokia smulkmė kaip iki šiol. Dmitrijus taipogi pradėjo dažniau darbuotis – man reikalai prastėja. Likus mažiau nei 5 minutes pakertu ir aš didesnį karšiuką, tačiau, nežinodamas, kiek liko laiko, šiek tiek pabandžiau paskubinti traukimą, ir karšis atitrūko, tai buvo lemiama klaida... Signalas, pirmosios dienos varžybų pabaiga, žuvies svėrimas, po kurio paaiškėja, kad Dmitrijus mane apgaudė 40 gramų, kaimynai ukrainiečiai taipogi šiek tiek aplenkė, zonoje lieku vos 19-tas. Rezultatai nedžiuginantys, bet yra kaip yra, reikia padaryti išvadas ir ruoštis antrosios dienos varžyboms. Taigi susirenkame visi vėl į krūvą aptarti, kas ir kaip. Kiti kolegos geriau sugaudė, papuolė į dešimtuką, išskyrus Andrių – jis, kaip ir aš, atsidūrė netoli galo. Bendroje įskaitoje užėmėme 14-tą vietą iš 21-o dalyvio. Komanda Fideris-Drennan – devinti. Grįžtame į viešbutį, ten vėl gauname spėjusių gerokai atsibosti makaronų su kažkuo panašiu į šnicelį, viskas sudėta į vienkartinius indus. Su dušu situacija kaip visada - reikėjo laukti ir nebuvai garantuotas, liks tau karšto vandens ar ne. Aptariame rytdienos planus ir einame gulti. Laukia sunki, pilna nusivylimų naktis, užmigti sunku...

Rugsėjo 22, sekmadienis. Rytas pasitinka labai smarkiu vėju. Komandos kapitonas išvyksta pirmasis, mes irgi neužilgo patraukiame link tvenkinio, maišomės jaukus ir laukiame burtų rezultatų, kuriuose sektoriuose šiandien teks kovoti. Grįžta Mantas ir sužinau savo sektorių – A5. Vakar čia gaudęs rusas užėmė 20-tą vietą iš 21-o dalyvio... Kairėje pusėje sėdi rusas iš TRAPER komandos - pasidaro net nejauku, nes mačiau, kaip treniruotės metu jie karšį po karšio velėjo. Dešinėje pusėje gaunu ukrainietį. Skanuoju dugną, va tau ir sektorius - iki 15 metrų atstumo vien žolės, ties pirma distancija kažkas panašaus i kriauklių ruožą. Stuksenu tolimesnę - va tau ir siurprizas, gylis net apie 5,5 m. Startuojame, šeriu tolimąjį tašką, tačiau kibimo nėra. Bandau artimojoje - taipogi tuščia, vėl į tolimąją - pirmasis ešeriukas visgi pasikabina. Bandau vėl artimojoje, paskui vėl į tolimąją ir taip išvien manevruodamas per pirmą valandą pagaunu net tris žuvis, ir visas iš tolimosios distancijos. Kolegos iš dešinės ir kairės – tyli, dar nepagavę nieko. Papildomai pašeriu tolimąją distanciją ir prasideda: ešeriukas, kuojytė ir t.t. Kaimynai greitai persiorientavo ir taipogi pradėjo gaudyti tolimosiose distancijose - šeria didelėm šėryklom. Tada į šėryklą pradedu dėti daug uodo trūklio lervų ir visvien išlaikau pranašumą: ištraukiu 3 žuvis, kaimynai – vieną. Tik gaila, kad žuveliokai nedičkai: dominuoja mažiukai ešeriukai, o saulutei išlindus pagaunu kelias aukšles, dydis kaip aukšlėms tikrai įspūdingas. Stebiu konkurentus - jie ir sistemas persirišinėja, ir šėryklėles keičia. Geras ženklas – reiškiasi, konkurentai jau pasimetė. Taip likusias 4 valandas ir pragaudžiau smulkmę. Tiesa, buvau 3 stambius karšius pakirtęs, bet jų nugalėti nepavyko. Signalas, žuvų svėrimas, kaimynus apgaudau, tačiau galutinė vieta visgi vėl nieko gero – lieku 15-tas tarp 21-o dalyvio. Dviems komandos nariams sekėsi panašiai kaip man, o Vitalijus savo zonoje iškovojo 4-tą vietą. Andrius aplamai savo zonoje buvo pirmasis, pagavęs net virš 22 kg karšių. Taigi, visi judame link apdovanojimų bei varžybų uždarymo vietos. Ten sužinome, jog galutinėje įskaitoje užimame 11-tą vietą. Kolegos Fideris.lt– 12-ti, tačiau jų gretose buvęs Paulius Korsakas abu turus stabiliai sugaudė, surinko tik 2 baudos taškus ir užtikrintai nugalėjo asmeninėje įskaitoje tarp visų. Mūsų komandos narys Vitalijus Ivanovas sugauna didžiausią žuvį – 2875 g svėrusį karšį. Apibendrinus pasirodėme nei prastai, nei gerai – per aukso viduriuką. Esu tikras, jog šios varžybos smarkiai papildė žinių bagažą. Kitus kartus bus lengviau.

Varžybos baigiasi, uždarymas įvyksta, išbildėjome visi namo. Lyg ir turėtų baigtis visos staigmenos, tačiau Baltarusija taip lengvai nepaleidžia – netoli sienos degalinėje buvo pasakyta, jog iš užsieniečių baltarusiškų rublių priimti negali... Įdomu visgi čia.

Tadas Andriušis

Daugiau nuotraukų iš šių varžybų: http://fideris.lt/fotogalerija/category/25-kubok-druzby-2013

Komentuoti


Apsaugos kodas
Atnaujinti