fideris.ltsitemap

Kelionė į Blarney

Vasariška šiluma mus pasitiko ir Airijoje, šviečia saulė, tad nesinori lysti iš pavėsio. Dauguma rinktinės narių jau pailsėję po kelionės, užsiėmę įrankių ruošimu ar Prancūzų komandos šnipinėjimu. Kiti dar tik keliasi ar mėgaujasi viešbutyje esančio baseino privalumais. Iš pašalies atrodo, kad komandoje nėra jokios tvarkos, tačiau taip tik atrodo…

Daugumos rinktinės narių ritmą truputį išmušė iš vėžių kelionė, ir nors ji tikrai buvo labai smagi, tačiau ir labai varginanti. Tai buvo nemenkas krūvis visiems, tiek vairuotojams, tiek likusiam šešetui, kurie sėdėjo neatsilenkiančiose autobusiuko sėdynėse apsikrovę kelioniniais krepšiais.

Pirmi sunkumai prasidėjo prieš pat išvykstant, penktadienio rytą. Turėjome tiek žejybinės mantos, kad sėdėjom ir sukom galvas, kaip ji turėtų sutilpti į „miniatiūriškai“ atrodančią 6 kubinių metrų tūrio priekabą. Vietoj tam skirtos valandos praplušom visas dvi ir visi suplukę stengėmės pavyti laiką spausdami greičio pedalą. Pamiršau paminėti, kad neturėjome navigacijos – keista, tačiau tai tiesa. Turbūt tik dėl to vos nepasiklydome Lazdijuose. Tiek to – būna. Tačiau toliau vyr. treneris Linas Žvaliauskas iki pat Airijos „neprašovė“ nė karto – įtartinai geri orientaciniai sugebėjimai.

Įvažiavus į Lenkiją sustabdė muitinės pareigūnai, kuriems kiek įmanoma stengėmės neišsiduoti, kad suprantame žodį „ochotka“. O juk 15 kilogramų buvome pakrovę į priekabą. Jautėmės, lyg užsiiminėtume kontrabandos gabenimu.

Visa kelionė buvo suplanuota be ilgesnių sustojimų. Sustojimai buvo skirti tik „nikotino“ vergams ir gamtiniams reikalams. Mūsų laisvę ribojo ir iš anksto užsakyti keltų bilietai, tad greitkeliais skriste skridome.

Kalbos netilo visą kelią, galima būtų parašyti netgi žūklės strategijos vadovėlį, o anekdotų rinkinys užimtų kelis tomus. Kelis kart stojome ir pasistiprinti – Lenkije ragavome „fliakų“ sriubą, keptas dešreles, „golonkas“  ir kitus įtartinus patiekalus. Jei kada sustosite pasistiprinti Ostrov Mazoviecke – neužsisakinėkite barščių, tai paprasčiausios burokų sultys su koldūnais. Juoko priepoliai nesibaigė kelias valandas. O gimtadienį švenčiančiam Raimondui Stankevičiui, su šypsenomis veiduose dainavome „Su Gimimo Diena!“.

Poilsis mūsų mikroautobuse tikrai buvo tragiškas – ilsėjomės ir susirietę ant sėdynių ir nukritę po jomis, nuovargis darė savo. Labiausiai džiaugėmės sustojimais degalinėse – kava Europoje brangi, tad susipažinome su „Messi“-niu ir „Van Perse“-niu  Pepsi-u.  Vokietijos sieną kirtome 23 valandą besiklausydami Valdo leidžiamą Ukrainietišką roką.

Belgijoje paryčiais sutikome smulkų lietų, tačiau Prancūzijoje laukdami kelto nuo lietaus jau nebesislėpėme. Kiekviename sustojime stengėmės surasti bent kokį WI-FI tašką, tačiau bergždžiai –nemokamo  jo nebuvo net ir kelte į Doverį.

Man asmeniškai tai buvo pirma kelionė Anglijos keliais, nors ir baisu, tačiau greit pripratau vežamas kita eismo juosta. Iki sekančio kelto turėjome šiek tiek laisvo laiko, tad kiek įmanydami stengėmės pavalgyti tradicinio „Fish and Chips“ – deje, to nepavyko padaryti netgi su ten 3 metus gyvenančio Gedimino pagalba. Keturios subankrutavę užeigos privertė pietauti KFC ar turkų kebabinėje.

Kelte į Airiją poilsis buvo daug ramesnis ir ilgesnis, visi radome kur nukristi pogulio, radome ir taip reikalingą interneto prieigą.

Pati Airija sekmadienio rytą nustebino labai gražiu ir ramiu oru. Mano jau minėta saulė plieskė kiek galėdama. Dar labiau nustebino aplinka – nuostabus gamtovaizdis, tvarkingi miesteliai ir puikūs, nors siauri keliai. Keli šimtai kilometrų ir mes jau šalia viešbučio. Šauni administratorė pavaišina kava, išsikrauname daigtus ir krentame ilsėtis. Vakare treneris jau paruošęs visą krūvą užduočių nuo jaukų maišymo ir įrankių ruošimo – visi turime darbo. Rytoj laukia pirmoji pažintis su Inniscarra.


Autorius: Martynas Mikelionis

 
 

Komentuoti


Apsaugos kodas
Atnaujinti